Siurbiamasis keltuvas sugalvotas seniau negu šis tas buvo sužinota apie oro slėgį ir jo dėsnius. Tai, kad jis po įsiurbimo savaime (atrodė) veikia, perpetuum mobile išradėjams teikė vilčių.
Viename 1607 metų Zonkės eskize pavaizduotas malūnas, kuriam reikia vandens baseino, siurbiamojo keltuvo ir vandens rato.
Siurbiamasis keltuvas vandenį įsiurbia ir nuneša iki vandens rato. Iš ten vanduo teka atgal į baseiną. Dar viena smulkmena. Siurbiamojo keltuvo įsiurbimo anga turi būti aukščiau už išleidimo angą. Malūnas turi malti ir, be to, dar priversti vandenį visą laiką tekėti ratu; iš tikrųjų turėtų būti priešingai.
Panašią klaidą, beje, darydavo tie, kurie naudodavosi vadinamuoju grandininiu keltuvu. Grandinė arba virvė permetama per paslankų skridinį. Jos galai paliekami nevienodo ilgio, skridinys pats ima suktis į tą pusę, kur karo ilgesnis galas. Tačiau visi bandymai sudaryti uždarą grandinę (pervynioti virvę, kad visą laiką vienoje pusėje būtų išlaikyta didesnė masė), nepavyko, turėjo nepavykti.