Saulės energija

Gyvenime nepritaikomus saulės šilumos eksperimentus atlikinėjo jau prancūzų technikas Salomonas De Ko (1576—1626). 1615 metais išleistoje knygoje „Apie judėjimo priežastis” tarp gausybės kitų įrenginių bei projektų jis aprašo ir saulės energijos taikymo galimybes.
Ko pasiūlė paprastą trumpai veikiančio fontano projektą. Stove greta vienas kito įtaisomi du glaudžiamieji lęšiai. Jų sutelkta saulės šviesa krinta į du uždarus rezervuarus, į kuriuos įpilta šiek tiek vandens apatinį rezervuarą vamzdžiai panardinami taip, kad remtųsi į jo dugną. Be to, jie sujungiami su viršutiniu fontano rezervuaru. Saulės spinduliai, lęšiais pakreipti į rezervuarą, sušildo virš vandens esantį orą ir spaudžia jį į fontaną. Fontanas veikia labai trumpai, nes nenumatyta, kaip reguliuoti lęšius pagal kintančią saulės padėtį.
Antrajame projekte nėra nei lęšių, nei veidrodžių. Šis įrenginys šiek tiek panašus į kai kuriuos dabar vartojamus saulės kolektorius.
Keturios varinės dėžės sujungiamos palei pat pagrindus einančiais vamzdžiais ir maždaug iki trečdalio pripildomos vandens. Prieš paleidžiant įrenginį, dėžių dangčiuose atidaromos angos 3, 4, 5, 6. Dalis -saulės spindulių įkaitinto oro išeina. Po to angos uždaromos. Slėgis virš skysčio, palyginti su oro slėgiu išorėje, sumažėja. Saulės sušildytas vanduo pradeda garuoti. Garo slėgis varo vandenį per išleidžiamąjį čiaupą  į fontaną. Iš ten jis subėga atgal į apatinį rezervuarą 8. Saulei nusileidus arba užslinkus debesims, dėžės vėsta ir garas kondensuojasi. Išorinio oro slėgio veikiamas per išleidžiamąjį čiaupą 9 fontanas vėl prisipildo vandens iš apatinio rezervuaro, įrenginys pasirengęs veikti.

    Idėja garinti saulės energija pasitvirtino. XIX amžiaus pabaigoje Kalifornijoje buvo pastatytas įrenginys, kurį sudarė 1700 veidrodžio segmentų ir 4 metrų ilgio cilindrinis garo katilas. Laikrodžio mechanizmas palei saulę suko nupjauto kūgio pavidalo veidrodį.
    1882 metais vienos parodos proga Paryžiuje išėjo „Saulės žurnalas”. Pirkėjams ne tiek svarbu buvo jo turinys, kiek išleidimo būdas. Kaip tik dėl to žurnalas buvo grobstomas kolekcionierių.
    3,5 metro skersmens įgaubtojo veidrodžio židinyje buvo įtaisytas garo katilas, kuris varė 2 AG (apie 1,5 kW) mašiną.
    Garo katilas pavaros diržais buvo sujungtas su spausdinimo presu, kuriuo, „nestipriai šviečiant saulei”, per keturias popiečio valandas buvo galima atspausdinti 500 egzempliorių „Saulės žurnalo”. Veidrodžio nebuvo galima pasukti automatiškai, spaudėjas, palikęs presą, turėdavo bėgti prie reguliuojamojo rato.
    Išradėjo duomenimis, 50 litrų vandens galima užvirinti per 50 minučių. Žinoma, nereikėjo turėti vilties, kad šis bandymas — „varomųjų jėgų revoliucija” ir kad taip galima išspręsti kuro problemą. Niekur pasaulyje laikraščiai nespausdinami saulės energija.
    Vis dėlto saulės šildomas katilas ir dabar (net dar labiau) įdomus. Žinoma, dabartinis saulės katilas didesnis, efektyvesnis ir sudėtingesnis už savo tuometinius pirmtakus.  Meksikoje ir keletoje kitų šalių projektuojamų ir gaminamų įrengimų skirtingas ne tik dydis ir katilo našumas. Nereikia anksčiau būtinų papildomų įrenginių, plokštieji arba įgaubtieji veidrodžiai fotoelektriniu valdymu automatiškai sukami pagal saulę. Niekam nereikia rūpintis, kad laiku būtų pripildyta vandens arba reguliuojamas garo slėgis. Įrenginiai optimaliai veikia, kaip sakoma, patys ir nuolat. Tačiau šitaip energijos gaunama labai nedaug: jos užtektų nedidelei gyvenvietei arba vidutinei įmonei, bet bendram elektros tinklui ji ne ką reiškia.

    Tags