Perpetuum mobile

Veikiančio perpetuum mobile išradėjui vertai būtų statomi paminklai visame pasaulyje, nes jis išvaduotų amžininkus ir palikuonis nuo daugybės rūpesčių dėl energijos. Nereikėtų taupyti nei anglių, nei naftos, nei ieškoti alternatyvių energijos šaltinių. Deja, tokio geradario niekada nebus. „Energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta” –  šis dėsnis amžinai palaidojo išradėjų svajone.

Jau ankstyvaisiais viduriniais amžiais kai kas mėgino konstruoti perpetuum mobile. Tačiau apie energijos tvermės dėsnį nieko nežinantys išradėjai karčiai nusivildavo: nors ir labai stengdavosi, bandymai nepasisekdavo. Mokslininkai seniai spėjo arba intuityviai suvokė, kad perpetuum mobile yra neįmanomas.

1775 metais Paryžiuje Mokslų Akademija nusprendė siūlymų daugiau nebetikrinti, nes jie esą beprasmiški.

Žinoma, ne visi išradėjai tai ėmė į galvą. Daugelis toliau mėgino laimę, kai kas net gavo patentą. Perpetuum mobile patentai buvo išduoti Anglijoje 1801, 1821 ir 1827 metais. 1828 metais prancūzas Kastanjas pateikė patentavimui „amžinai veikiančią” mašiną.

XIX amžiaus viduryje suformuluotas energijos tvermės dėsnis. Bet tai nepribaigė perpetuum mobile. 1877 metais populiarus vokiečių šeimos žurnalas rašė apie tokį Vėgelį, kuris esą paneigęs sunkio jėgos dėsnį ir kurio perpetuum mobile net patyrusiam technikui Albertui Borsigui padaręs tokį didelį įspūdį, kad šis energijos tvermės dėsnį skutais paleido. Tačiau išradėjo buvo ieškoma veltui. Visą šitą istoriją išgalvojo lakios fantazijos korespondentas.

Kai kurie perpetuum mobile kūrėjai būdavo tokie sumanūs ir apsukrūs, kad savo projektams rasdavo mecenatų, žinoma, nieko nenutuokiančių apie fiziką. Kiti išradėjai, kad gautų pinigų, apeliuodavo į patriotizmą (nes tik svarus avansas sudarysiąs sąlygas atlikti bandymą). Antai po Pirmojo pasaulinio karo vienas uolus fizikas vietoj reparacijų pasiūlė perpetuum mobile…

Ne visi perpetuum mobile išradėjai išmirė. Su jais ginčytis beprasmiška, nes pagrindas turėtų būti gamtos dėsniai, o jie abejoja jais.

Sutikdami su tuo, kad sverto dėsnis ir pusiausvyra seniausiai pastebėti fizikiniai reiškiniai, perpetuum mobile išradėjai neduoda jiems ramybės iki šiol.

Principas atrodo paprastas: lygiapetė svirtis, svarstyklių svirtis, ratas ima judėti tada, kai sutrikdoma pusiausvyra, vienoje pusėje pakinta masė arba pastumiamas sukimosi centras. Per tokius bandymus paprastai vėl nusistovi pusiausvyra ir rimtis, tačiau ar negalėtų būti kažkas, kas šią pusiausvyrą nuolat trikdytų ir palaikytų judėjimą.

Įvairūs šiuo principu sukurti aparatai skyrėsi tik pusiausvyros trikdymo būdu.

Amžinojo variklio sukūrimo galimybės