Namų židinys prasideda prie židinio siaurąja prasme. Nenorėdami išsamiau kalbėti apie visa tai, kas pasirodė, o ilgainiui vėl buvo pamiršta, tik priminsime, kad minėtas trinties šiluma kaitinamas židinys nerado sekėjų. Kas galėjo taip uoliai ir ilgai, kol iškeps žąsis, sukti rankeną? Trinties židinys buvo fizikinė ir techninė nesąmonė, dėl juokingai mažo naudingumo koeficiento juo greičiausiai negalėjo naudotis nė mūsų senoliai.
Iš pradžių apsistokime prie keptos žąsies. Jau nuo Leonardo da
Vinčio laikų  (gal jo paties pasiūlytas)  žinomas automatinis grilis,
kuriame yra net reguliavimo technikos elementų. Židinio orlaidėje įrengta karšto oro turbina, kurią suka kylantis šiltas oras, o turbinos varoma grandininė pavara varto kepsnį. Kai karščiau, kepsnys sukasi greičiau, kai vėsiau — lėčiau. Nežinoma, ar kada nors ir kur nors toks kepimo aparatas buvo pagamintas.
XIX amžiaus pabaigoje kepimo mašina buvo jau techniškesnė. Kepsnį šildė dujos, o suko laikrodžio mechanizmas. Praėjus nustatytam laikui, laikrodis sučirkšdavo. Riebalai lašėdavo į dubenį. Ar dabartiniai grilių konstruktoriai sėmėsi patirties iš šito šaltinio?

Sutikdami su tuo, kad sverto dėsnis ir pusiausvyra seniausiai pastebėti fizikiniai reiškiniai, perpetuum mobile išradėjai neduoda jiems ramybės iki šiol.

Principas atrodo paprastas: lygiapetė svirtis, svarstyklių svirtis, ratas ima judėti tada, kai sutrikdoma pusiausvyra, vienoje pusėje pakinta masė arba pastumiamas sukimosi centras. Per tokius bandymus paprastai vėl nusistovi pusiausvyra ir rimtis, tačiau ar negalėtų būti kažkas, kas šią pusiausvyrą nuolat trikdytų ir palaikytų judėjimą.
Įvairūs šiuo principu sukurti aparatai skyrėsi tik pusiausvyros trikdymo būdu.

Vienas seniausių brėžinių (čia jis vaizdesnis už originalą) iš Vuaro Honekūriečio „Būstų statybos knygos” (1245 metai):
Gal kada nors meistrai ir svarstė, kaip padaryti ratą, kuris pats suktųsi- Čia pateikiamas vienas, kurį galima padaryti iš

nelyginio skaičiaus plaktukėlių”.

Plaktukėliai pritvirtinami prie rato taip, kad kiekvienas galėtų suktis apie šarnyrą. Kaip įsivaizdavo „meistrai”, vienoje pusėje susidarys didesnė masė, ir ratas ims suktis. Pasiekęs aukščiausią tašką, plaktukėlis nusileis, ir taip vėl bus sutrikdyta pusiausvyra.

Konstrukciją visokeriopai tobulino ir Leonardas da Vinčis, nors jis iš perpetuum mobile mažai ko tikėjosi. Plaktukėlius pakeitė rutuliai, išdėlioti spinduliais einančiuose grioveliuose taip, kad pakaitomis riedėtų tai į vidų, tai į išorę ir trikdytų pusiausvyrą.

Kiti išradėjai siūlė tuščiavidurius stipinus, į kuriuos butų įpilta skysčio, pavyzdžiui, gyvsidabrio. Keisdamas tekėjimo kryptį, skystis trikdytų pusiausvyrą.
Kaip buvo įsivaizduojamas perpetuum mobile, matyti iš 1629 metų vario raižinio. Perpetuum mobile ašis kartu su ratu ir rutulių

kameromis stovi įstrižai ir laiko Archimedo sraigtą. Šis sukdamasis (kaip buvo tikėtasi) tiekia vandenį į baseiną. Iš keturkampės atraminės kolonos išeinančiais vamzdžiais vanduo patenka į fontaną. Iš ten tikriausiai siurbimo vamzdžiu (iš raižinio neaišku) vėl išteka į apatinį baseiną. Išradėjas manė, kad šis ratas kartosis amžinai.
Siurbiamasis keltuvas sugalvotas seniau negu šis tas buvo sužinota apie oro slėgį ir jo dėsnius. Tai, kad jis po įsiurbimo savaime

(atrodė) veikia, perpetuum mobile išradėjams teikė vilčių.

Viename 1607 metų Zonkės eskize pavaizduotas malūnas, kuriam reikia vandens baseino, siurbiamojo keltuvo ir vandens rato.
Siurbiamasis keltuvas vandenį įsiurbia (dešinėje) ir nuneša iki vandens rato. Iš ten vanduo teka atgal į baseiną. Dar viena

smulkmena. Siurbiamojo keltuvo įsiurbimo anga turi būti aukščiau už išleidimo angą. Eskize vaizduojamas malūnas turi malti ir, be to, dar priversti vandenį visą laiką tekėti ratu; iš tikrųjų turėtų būti priešingai.

Panašią klaidą, beje, darydavo tie, kurie naudodavosi vadinamuoju grandininiu keltuvu. Grandinė arba virvė permetama per paslankų skridinį. Jos galai paliekami nevienodo ilgio, skridinys pats ima suktis į tą pusę, kur karo ilgesnis galas. Tačiau visi bandymai sudaryti uždarą grandinę (pervynioti virvę, kad visą laiką vienoje pusėje būtų išlaikyta didesnė masė), nepavyko, turėjo nepavykti