Ar trinties šiluma nesibaigianti?

Tai galima įrodyti pavyzdžiu. Grafas Rumfordas (Bendžaminas Tompsonas, 1753 – 1814), stebėdamas, kaip gręžiami patrankų vamzdžiai, akivaizdžiai įrodė, kad mechaninį darbą galima paversti šiluma. Tuo jis kirto smūgį paplitusiam požiūriui į „kaloriką” ir atliko svarbius parengiamuosius darbus Majeriui, Džauliui, Helmholcui ir kitiems.

Šis itin praktiškas žmogus tikėjosi vertai panaudoti čia susidariusią šilumą ir panardino sviedinį į didžiulį indą su vandeniu. Dėl trinties vanduo užvirdavo, ir juo būdavo galima šildyti gana erdvią dirbtuvę. Keista, kad šie akivaizdūs bandymai niekur nebuvo pritaikyti. Gabijoje, Ulmo cukraus fabrike, gaminusiame cukrų iš cukrinių runkelių sulčių, kurui vartojamą labai brangią medieną Fizikos idėjas siūlė pakeisti trintimi gaunama šiluma. Iš siūlymo nieko neišėjo, tik naujiems įrenginiams buvo iššvaistyta labai daug medienos.

Šis projektas gamtos dėsniams neprieštarauja. Šilumą, vėliau pasiūlytą viryklėms, iš tikrųjų buvo galima išgauti trintimi. Žinoma, tokių siūlymų būtų buvę atsisakyta, jeigu jau tada mechaninės ir šilumies energijos perskaičiavimo koeficientas, mechaninis šilumos ekvivalentas būtų buvę žinomi technikams. Toliau tekste autorius visgi daro didelę dalykinę klaidą.

Šį šildymo metodą būtų galima puikiai pritaikyti garo mašinose į katilą reikėtų įstatyti sulig jo viršumi cukraus galvos pavidalo vamzdį, kuriame turėtų judėti visą vamzdį užpildantis kūgis. Kokios nors jėgos – gyvulio, keleto žmonių arba pačios nedidelės garo mašinos – sukelta trintis gamintų šilumą. Šitaip būtų gaunama 50 kartų daugiau šilumos, negu jos duotų garo mašina, pavyzdžiui, dviejų arklio galių mašina įjungtų kitą 100 arklio galių mašiną.

Kodėl šio tikrai drąsaus projekto sumanytojas nėjo toliau? Varyti garo mašiną dar kita mažesne ir t. t.? Kaip gyvulio galiausiai gal būtų užtekę baltosios pelytės, arba „didžiosios” garo mašinos pagaminta energija būtų buvę galima varyti kūjį ir t. t. Galimybės neribotos, jeigu tik nebūtų buvę energijos tvermės dėsnio.

Kadangi energijos tvermės dėsnio negalima paneigti, kilo klausimas, ar negalima, jam neprieštaraujant, sukurti mašiną arba įrenginį, kurie būtų tokie naudingi, kaip ir bergždžiai ieškomas perpetuum mobile. Ar nebūtų galima sukaupti tam tikrą kiekį natūralios šilumos ir vėsinamą ją nepertraukiamai versti mechanine energija? Piršte piršosi du praktiškai nesibaigiantys šilumos telkiniai: vandenynai ir atmosfera. Jais pasinaudoti neatrodė sunku. Laivas ima jūros vandenį. Vėsdamas denyje, vanduo teikia energiją sraigtams, atvėsęs teka atgal į jurą.

Tokį įrenginį būtų galima įsivaizduoti ir orlaiviuose. Abiem atvejais energijos tvermės dėsnis nebūtų pažeistas. Deja, niekas niekada rimtai nebandė tokių įrenginių statyti, nes tai prieštarautų antrajam termodinamikos principui. Taigi toks antrosios rūšies perpetuum mobile (taip vadinamas įrenginys, kuris atlieka darbą tik be paliovos vėsinant sukauptą šilumą) irgi neįmanomas.

Ilgiausiai gyvavo ir buvo siūlomi vis nauji amžinojo variklio projektai pagrįsti pusiausvyros trikdymu.

Tags